Tarmių metams paminėti skirtas 7-9 klasių mokinių susitikimas su rašytoju rašančiu tarmiškai, išleidusiu daugiau nei 11 knygų, medžio drožėju, išdrožusiu daugiau nei 200 darbų, gamtos mokslų daktaru ir įdomiu žmogumi Romualdu Šimkūnu Užpalių gimnazijos ir Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos Užpalių bibliotekoje buvo organizuotas pagal projektą „Patraukli biblioteka – geresnės gyvenimo kokybės garantas", vykdomą pagal Utenos regiono vietos veiklos grupės įgyvendinamą strategiją „Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas" I prioriteto „Utenos rajono kaimo infrastruktūros, verslo ir amatų plėtra"1.1 priemonę „Kaimų atnaujinimas ir plėtra".
Renginio metu džiaugėmės, jog pastaruoju metu pastebimai atsigręžta į tarmes, kinta požiūris į jas, į tarmiškai šnekančius žmones. Šiandien jau dauguma supranta, kad tarmė yra tokia pat tobula bendravimo priemonė, kaip ir kiekviena kita kalbinė sistema – kaip ir kultūringiausios tautos bendrinė kalba.

Dr. Romualdas Šimkūnas kalbėjo apie tai, jog lietuvių kalbos tarmės – nepamatuojamas lobynas, iš kurio gyvybingumo semiasi bendrinė kalba. Etnologai pabrėžia, kad tarmės natūraliai keičiasi, nyksta, atsiranda naujų atmainų, todėl ilgiau jas išsaugoti galime tik nesigėdydami kalbėti savo gimtąja tarme. Kalbėdami tarmiškai turtiname savo kalbą, vaizdingiau reiškiame mintis. Apie gerbiamą svečią, jo gyvenimo vertybes, vidinį pasaulį geriausiai kalba jo paties ištarti knygelėje „Atminties proskynos" žodžiai: „Iš tėvų gyvenimo supratau, kad niekas taip neluošina ir nežudo žmogaus, kaip nieko neveikimas. Geram žmogui šito nelinkėčiau, juk nieko neveikdamas labiausiai skriaudi save. Žmogus pailsi nuo vieno darbo tik tada, kai pradeda kitą. Darbštumas, sumanumas, blaivi būtis, dėmesingumas kitam, žmogiškasis orumas – ypatybės, albatroso sparnais nešančios žmogų per gyvenimą. O jei dar ir humoro jausmo bent kiek turi, žinok: ne veltui ši žemelė nešioja."
Klausėme jo gyvenimo istorijos, tarmiškai parašytų kūrinių, vartydami fotonuotraukas, susipažinome su medžio darbais, stebėjomės jo begaliniu noru visiems padėti, didžiuliu darbštumu ir šmaikščia vaizdinga kalba, kuri perkeliama ir į knygas. Dr. Romualdas Šimkūnas savo kūryba perduoda savo meilę gimtajam Vyžių kaimui, jo žmonėms, tėvams, broliams, moksladraugiams, mokytojams...
Filosofas K. Stoškus rašo: „Šiuo metu nėra stipresnio pamato kultūrai atgaivinti kaip tradicija. O tarmės ir yra kalbos tradicija".

Rena Šliogerienė, Vida Juškienė