Susitikimų atoveiksmis gimnazistės recenzijų fragmentuose

asgAdolfo Šapokos bendruomenė supranta, kaip šiandien yra svarbu gebėti klausytis kitų, o būtent mokinių dalyvavimas susitikimuose su įvairiais žmonėmis ne tik padeda išvengti nesusikalbėjimų, bet ir keičia požiūrį į mokymąsi – susitikimų metu palaikomas grįžtamasis ryšys, keičiamas bendravimo stilius, skatinama intensyviai mąstyti, išgirsti kitokią patirtį bei ją vertinti. Tad pateikiame Adolfo Šapokos gimnazijos „Susitikimų dienoraščio“ fragmentus bei siūlome paskaityti mūsų gimnazistės recenzijų ištraukas, kurios, beje, gimnazijos svečių, Vaivos Grainytės ir Vytauto Kazielos, buvo įvertintos puikiai.

2019 m. rudens antradienis

Gimnazijoje svečiavosi rašytoja, dramaturgė ir poetė Vaiva Grainytė. Autorė dvyliktų klasių mokiniams ir mokytojams pristatė savo esė knygą „Pekino dienoraščiai“, nominuotą „Metų knygos“ kategorijoje, įtrauktą į kūrybingiausių knygų dvyliktuką ir įvertintą Augustino Griciaus premija. Taip pat klausytojai išgirdo apie įvairias veiklas, t.y. apie V.Grainytės kartu su Rugile Barzdžiukaite ir Lina Lapelyte sukurtą šiuolaikinę operą „Geros dienos!“, pelniusią 6 tarptautinius apdovanojimus. Apie antrą bendros kūrybos projektą, operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“. 2019 m. menininkės atstovavo Lietuvai  58-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje ir jų darbai įvertinti Jaunojo menininko premija bei aukščiausiais teatro apdovanojimais – Auksiniu scenos kryžiumi ir Boriso Dauguviečio auskaru.

Ištraukos iš 4 klasės gimnazijos mokinės Emilės Stuglytės recenzijos „Kartokite paskui mane: galiausiai viskas virs rūgpieniu“. „Vaivos Grainytės lyrinis subjektas tikrai nešaukia tautos. Jos eilėraščiai perdėm intymūs, personalūs, kad pajėgtų išjudinti mases žmonių. Jų mitinguose negalėtų skaityti Marcinkevičius ar Geda, jie neatneštų laisvės, jų nedainuotų susirinkę prie laužų. „Gorilos archyvų“ pakaktų vos šešiems šimtams. Išties kamerinis skaičius, kai jau gerą dešimtmetį dainuojam apie tris milijonus. <...> Grainytė strofas taip pat lipdo nepasinerdama į stereotipinį lyrizmo dramatizmą. Jos žodžiai bei eilutės atspindi bet kurio iš mūsų kasdienybę. Juk auginame katinus, virtuvės parketu retsykiai prabėga tarakonas, valgome buljoną, silkę, perkame šakotį. Autorės vartojamas katalogavimas giminingas Grajausko tekstams, tačiau šios aprašomi objektai atlieka teatrališkesnius vaidmenis. „Gorilos archyvuose“ lyrinis „aš“ dažniausiai girdimas kaip tolimas balsas, komentuojantis, kas vyksta aplinkui, suteikiantis reikiamo konteksto, tačiau pirmajame plane visada sukasi ir pagrindinį vaidmenį atlieka kasdieniai daiktai. <...> Grainytė man yra autorė, rašanti geriausias eiles, kurių neskaitėme. Nors literatūra besidominančių bendruomenei jos rinkinys nebuvo naujiena, tačiau išties skaitydamas jos eiles nors trumpam pasijunti svetimas, nes šalia nėra nieko, kas būtų pažįstama. Prieš skaitytoją driekiasi metai lyrinio „aš“ išgyventų tiesų, kurias bando išaiškinti dangaus kūnai, egzotiniai gyvūnai, keistos žmogystos...“

2019 m. rudens penktadienis

Gimnazijoje lankėsi poetas Vytautas Kaziela. Jo poezijos knyga „Alyvmedžiai“ pateko į geriausiųjų metų knygų penketuką ir dalyvauja Metų knygos rinkimuose. Poetas pasakojo apie darbą rengiant knygą, paskaitė pluoštą eilėraščių, komentavo tekstų įvaizdžius, dalinosi kelionių į kalnus įspūdžiais. Susitikimo metu ekrane keitėsi įspūdingi kalnų peizažai, autoriaus fotografuoti Slovakijoje, Italijoje, Kroatijoje.

Ištraukos iš 4 klasės gimnazijos mokinės Emilės Stuglytės kūrybinio darbo „Tai nėra Vytauto Kazielos „Alyvmedžiai“ recenzija“. „Mokytojai retkarčiais primena, kad pirmasis pasirinktas atsakymas dažniausiai būna teisingas. Niekada neminėjo, kaip tinkamai spręsti apie žmogų. Nežinau, ar teisingai vadovautis pirmuoju įspūdžiu, tačiau šį kartą lošiu ir statau visa, ką turiu, ant įvadinio eilėraščio. Čia susipažįstame su eilėraščio žmogumi, kai šio jau šis tas nugyventa. Pirmoji eilutė (Taisinėju paraštėse) verčia mąstyti ne apie poetui būdingą kūrybos tobulinimą, bet verčia įsivaizduoti lyrinį „aš“, mąstantį apie savo gyvenimą, patirtis, kurių jau pakanka taisinėjimui ir sava užgaida atsitraukimui į paraštę. Todėl tapimas marginalu eilėraščio žmogui nėra analogiškas viduramžių gyventojui: paraštėse į save ir savo išgyvenimus galima pažvelgti iš tolo, daugiau aprėpiant. Nors eilėraščio žmogus pats renkasi atsiskyrėlio būseną, suvokia tokio sprendimo riziką. Distancija suteikia akylumo, tačiau eliminuoja bet kokią apsaugą, verčia jaustis nepatogiai, suvokti esant pažeidžiamam. Jo kaulus perpūs vėjas, neužstos kalnai. Lyrinis subjektas lyg perspėja skaitytoją, jog tai, ką mato, ir parodys jam, nebus patogu ar lengvai skaitoma. Tačiau antrame posme pranašaujamas grėsmingas atvirumas kelia susidomėjimą ir netgi intrigą. Nejaugi laukia išpažintis?<...> Moteris retai įgyja trečiojo asmens formą: bene visada lieka kreipiniu. Jos prėskas buvimas yra tarsi katalizatorius lyrinio „aš“ būsenai. Ji kaltininkė lyrinio subjekto egzistenciniam nestabilumui, klausytoja šio išpažinčių ir ieškojimų...<...> Gyvendamas akimirkoje prieš virsmą, neatpažįstamai pakeisiantį pasaulį, lyrinis subjektas karštligiškai ieško namų. Eilutėse randamos užuominos į buvusius (ir prarastus) tėvų namus, pačius tėvus, kurie it vaiduokliai, it mylėta moteris vis išnyra prisiminimuose...“

Tad galime teigti, kad susitikimai padeda suprasti, jog klausymasis yra ne tik iššūkis, kurį įveikę, įsisaviname esmines komunikacijos taisykles, tačiau suteikia daugiau pasitikėjimo bei plečia minčių galią, išreiškiamą tinkamais žodžiais ir sakiniais.                                                                                                                                                                  

Adolfo Šapokos gimnazijos informacija