Prieššventinis laikotarpis... Juk tai jis žmogų įsuka į idėjų įgyvendinimo šurmulį, girdi gyventi skubančią širdį, kartais šalto proto balsą, jautrią pūgą, įlenda į megztų kojinių jaukumą, supranta ant skruosto tirpstančios snaigės liūdesį, kvėpuoja artimo žmogaus atodūsiu, jaučia rūpesčiuose ištiestą ranką, dovanoja polėkį bei atradimus ir atveria minčių kerteles, leidžiančias suprasti Adolfo Šapokos gimnazistų paradoksalių minčių gylį: net sušalusios sielos bendruomenėje kuria šilumą; užmiegame svajodami, pabundame planuodami; krito telefonas, bet skilo širdis; nors dar mažai patirties, bet daug vilties; mes visi pilni netobulumo, tačiau tai ir skatina mus tobulėti; užteks taisyti dieną, eikime taisyti pasaulio; cinkas gydo kūno žaizdas, o „Cinkas“ – sielos; galvą kaip kabinetą – visą laiką reikia vėdinti, kad būtų šviesių minčių; grūstis ant laiptų priverčia susimąstyti, ar tikrai skubi; žiemą kartais už lango sniego nėra, bet gyvenime gali sutikti kelis besmegenius; pasiimdami telefoną į rankas siunčiame nebylią žinią, kad „tu man nesvarbus“; vakare nusiimame kaukę – dažniausiai tą, kuri drėkina skruostus; suklysti nėra gėda – gėda nepabandyti; yra daug vertingų dalykų, bet mažai branginamų; akys – pasipuošusios sielos atspindys...
Tad linkime metų paradoksaliose užuominose atrasti paslėptą prasmę. Gražių švenčių!

Adolfo Šapokos gimnazijos bendruomenė