Kūrybingumas nėra išskirtinė gabių žmonių savybė. Švietimas ir mokymas gali būti ne tik paskata, bet kliūtis kūrybingumui, nes kiek ir ko mokiniai turi išmokti, dažnai tampa stabdžiu ir kliūtimi jų gerai savijautai, motyvacijai mokytis, originaliam mąstymui. Tačiau mokymas Adolfo Šapokos gimnazijoje neleidžia susiaurinti tikrovės iki tam tikrų programų ar kūrybingumo rėmų, nes manome, jog gabumai bei kūrybiškumas neatsiejami dalykai, kurie asmenybei suteikia vidinių galių atskleisti save, sėkmės pojūtį bei galimybę pasiekti geriausių rezultatų.

Pirmiausia norime pasakyti, jog didžiuojamės savo mokiniais. Panagrinėję kad ir 2017-2018 m.m. įvairių dėstomų dalykų olimpiadų suvestines, tikrai pastebėsite, jog mūsų gimnazijos bendruomenė yra besidominti olimpiadomis: iš 123 rajoninių olimpiadų prizininkų net 69 yra mūsų gimnazijos mokiniai. Įvairių mokomųjų dalykų olimpiadose bei konkursuose 1 vietą užėmė 22 mokiniai, 2 vietą – 26 mūsų gimnazijos mokiniai, o trečią – 21. Rengti olimpiadoms pradedame nuo mokinių skatinimo save išbandyti mokyklinėse olimpiadose. Taip gimnazistai auga ne tik dalykine prasme, tačiau „išgrynina“ savo gebėjimus, o sudarydami Individualius mokymosi planus renkasi tuos dalykus, kuriems yra pasiruošę skirti daugiau laiko ir pastangų, nes tenka mokytis ne vien mokyklinį kursą. Taip būsimi olimpiadininkai išmoksta sistemingai dirbti, savarankiškai mokytis, tampa atsakingi už savo tobulėjimą bei mokosi to, kas jiems yra įdomu.

O štai kūrybingumas, pasak V. Daujotytės, kyla iš prigimties ir kalbos ryšio, t.y. kalbos galios gilina tikrovę, nes mes liečiamės prie to, kas atverta kitų žmonių. Neprivalome visko priimti, bet turime galimybę patikrinti savo supratimą. Natūrali ir spontaniška kūryba yra patikimiausias būdas atsiskleisti kūrybinėms galioms, nes padeda išsilaisvinti, naikina ribas. Vienas iš būdų, ugdantis meninę ir tuo pačiu estetinę kompetenciją, yra meninio teksto kūrimas. Šiuo atveju, tekstas ypatingas tuo, jog tai nėra vieno žmogaus mintys – tai mokinių sakiniai bei frazės tema „Žiūriu į tave kiekvieną dieną, gyvenime“.
„Pabudęs pastebėjau, kad langas nešvarus ir negiliai įbrėžtas. Svajingą švytinčio pavasario rytą žiūrėjau į takelį stikle, kuris, rodos, nutiesia kelią į kitą gyvenimo pusę. Tarsi gyvenčiau du gyvenimus, kurie sūpuoja savo virpančiom rankom. Mėgstu pabusti su aušra, plakančia manyje, o užmigti su žvaigžde, kuri neša mano svajas tolyn, bet niekada nesako kur. Nors tas rėžis vaizdą padaro netobulą, tačiau tokį savą, pažįstamą... Kiekvieną dieną kartojasi tas pats, tik kai langą paliečia ledinis lietus, kuris krenta tiesiai iš begalinių dangaus rankų, tada pabundu iš svaiginančio sapno, leidžiančio suprasti, kad gyventi nėra taip lengva. Nes kai iš vaikystės lipau į klausimų užverstą jaunystės viršukalnę, nuo kurios dabar žvelgiu į pasaulį, nemaniau, kad ji bus tokia svaiginančiai aukšta. O ten, žemai, slegiami dangaus aimanuoja suaugusiųjų plaukai, visiškai atsidavę vėjo valiai, ir akys virpteli nuo kiekvieno, net menkiausio lašo prisilietimo. Tarsi ten, žemai, trūktų tyro vandens, kuriuo galėčiau nuplauti maištingą sielą. Tad pirštai pasiklysta raidėse... Rašydamas pajutau atotrūkį nuo sistemos ir nusistovėjusių standartų. Viskas, kas nesvarbu, išnyko ir likau tik aš pats su savimi. Tą itin trumpą akimirką užliejo užtvaras griaunanti nostalgija. Deja, nieko nėra amžino ir jausmas prasmego klampiame laiko smėlyje. O mintys pargrįžo ir mano sielos valdomas kūnas vėl įsiliejo į nuobodžią rutiną, kuriai niekada nebūsiu visiškai pasiruošęs... Šie besibaigiantys mokslo metai atveria duris į kupiną laisvės pasaulį, krentu į jį, net nenoriu išsigelbėti, nes jis vilioja žinia, jog jei durys bus užvertos, kažkur netoli gulės akmenukas, padėsiantis išdaužti langą, pro kurį įšoks nauji žmonės. Galbūt jų kelias bus panašus į mano, gal ir susikirs, o gal mums bus pakeliui, galbūt net sutiksiu tikrą meilę, kuri užpildys tuščius tarpus viduje, ir viskas, kas kėlė nerimą, nebebus svarbu... Atsirado kažkoks antrininkas ten, viduje. Jis naudojasi mano akimis, bet mato kitaip. Dabar pamačiau, kad tai, už ko ėmė kliūti mano akys, yra gražu ir pravers mano gyvenimui...“
Kūrybingai asmenybei visada reikia postūmio. Apie būdus, kaip Adolfo Šapokos gimnazistai reiškia mintis bei realizuoti savo vidines galias veikdami, kviečiame skaityti gimnazijos internetiniame tinklapyje https://asg.utena.lm.lt

Adolfo Šapokos gimnazijos informacija
Parengė Gritana Tūzienė