„Mes jau suaugę...; apie gyvenimą galime labai daug be sustojimo kalbėti...; mano studijuojamas dalykas – farmacija..., o mano – kriminologija...; aš žurnalistė...; sunku, bet įdomu mokytis cheminės analizės...; tik studijuodamas VU istoriją supratau, kiek išminties galima realiai pasisemti bibliotekoje, užtenka užeiti, ištiesti ranką ir pasiimti...; architektūra – pirmiausia ją reikia pajausti savyje...; aš aktorius, galite užduoti klausimų, nes turiu ką papasakoti apie įvairias savo profesijos subtilybes...; keletą metų studijavau užsienyje, dabar džiaugiuosi, kad turiu galimybę mokytis Lietuvoje, man čia patinka...; jei nepatinka specialybė, nereikia kankintis...; vieną kartą įgytos žinios negali garantuoti sėkmės visam gyvenimui, todėl būtina tobulėti...; gyvenimas nestovi vietoje, jis įtemptas, todėl būtinas poilsis, bet nėra vėlu keisti savo gyvenimą, svarbiausia, kad jaustumeisi laimingas...“

Mes žinome, kad gimnazijoje laukiami...

„Kartais kai kurių minčių nelaukiame, bet šios akimirkos mintys svarbios ir jaudinančios...; emocijos šiandieną labai išgrynintos, jos nesusimaišiusios su kasdieniais rūpesčiais...; mes laikome Jus savais, kartais neatskiriame, o tik po laiko suprantame, kad ką tik gimnazijos koridoriuje pasisveikinome su buvusiu mokiniu...; gal mokytojui ir sunku atsiminti vardus, pavardes, bet nors ir po daugelio metų, nors ir pasikeitęs jaunas žmogus, atsimename akis...; sunkiausia mokyti tuos mokinius, kurie niekaip negali suprasti, ko jie nori...; džiaugiuosi, kad mūsų mokykla turi tokią tradiciją...; klausydamasi buvusių mokinių pasakojimų aš bandžiau juose įžvelgti save, apsisprendžiau dėl kai kurių dalykų...; supratau, kad mokytojams mes labai rūpime, svarbiausia kalbėtis ir būti atviriems...; norėčiau, kad po daugelio metų mokytojas prisimintų mano akis, aš prisiminsiu mokytojo šypseną...“

Jūs visada esate laukiami...