Sugrįžimų diena Utenos „Saulės“ gimnazijoje

2016 01 29KELIONĖ Į SAVE NIEKAD NESIBAIGIA...
Pati gražiausia žmogaus kelionė per gyvenimą būna tada, kada jis pats kuria maršrutą, neišpuikdamas ir kai sėkmė aplanko, nepabūgdamas ir smukimo žemyn. Gyvenimo jau patikrinta, kad geri darbai yra nerimo, abejonių, baimės būti nesuprastam priešnuodžiai. Jie skatina jauną žmogų nebijoti pokyčių, ieškoti saviraiškos galimybių, aplaužyti nepasitikėjimą ir priartėti prie savęs pažinimo... Tas, kuris nori būti sėkmės žmogumi, privalo ne plaukti pasroviui, o išlikti savimi.

Todėl jaunimas nuolat savęs klausia, kokios jo vertybės, norai ir galimybės? Žinios, sunkus darbas ar svajonės atrakina duris į sėkmingą tolesnį gyvenimą? Studijos ar darbas pabaigus gimnaziją atveria kelią į vidinę laisvę? Ar noras pabėgti iš gimtojo miesto ir tėvų namų tėra bėgimas nuo savęs? Tokie klausimai sukosi gimnazistų mintyse SUGRĮŽIMŲ DIENĄ prieš susitikimą su buvusiais sauliečiais, jau kuriančiais verslą ar dar tik studijuojančiais, siekiančiais karjeros ar jau atradusiais savo kelią. Todėl džiugu, kad tokį šlapią ir darganotą sausio penktadienį į gimnaziją pasidalinti savo sėkmės istorijomis tiesiog suplūdo gausus būrys buvusių mokinių. Tokių, kurie panoro vesti pamokas dabartiniams gimnazistams ar dalyvauti koncerte, buvo beveik 40, kiti gi atvyko tiesiog susitikti ir pabendrauti.

SĖKMĖS ISTORIJOS
Gimnazistams didžiulė šventė – prieš juos asmenybės, nepabūgusios atsistoti prieš šiandieninį paauglį – klausiantį, keliantį problemas, maištingą... Ar tikrai jaunam žmogui lengviau susikalbėti su jaunu, sudominti jį, pakviesti pažiūrėti tiek į studijų pasirinkimą, tiek į mokymąsi kitaip ar savanorišką veiklą. Ne tik gimnazistai, bet ir mokytojai labai laukė SUGRĮŽIMŲ DIENOS. Retai pasitaiko tokia proga, kada mokytojus pavaduoja buvę mokiniai, vesdami autentiškas pamokas. Pasiruošę, susikaupę, pasitikintys savimi, bet ir jausdami mažytį jaudulį, lydimi mokytojų, jie stojo prieš klasę ir dalijosi savo patirtimi – ir praradimais, ir atradimais.
Mokytojų širdis džiugino buvusių mokinių branda. Visi vedę pamokas turėjo ką pasakyti apie savo pasirinkimus ir motyvavo dabar besimokančius siekti užsibrėžtų tikslų, rinktis širdžiai patinkančias profesijas, prasmingai išnaudoti esamąjį laiką mokykloje. Ypač įstrigo tai, kad ne vienas iš jų yra tikras patriotas – siūlė neskubėti rinktis užsienio universitetų, ieškoti galimybių Lietuvoje. Kai kurie tikisi mokslus baigę grįžti į savo gimtąjį miestą. O labiausiai nustebino viena mergina, kuri teigė, jog prieš dvejus metus vykusios šventės metu ji išgirdo pasakojimą apie biotechnologijų specialybę, kuris lėmė jos pasirinkimą, ir šiandien atvyko į gimnaziją tarsi norėdama atiduoti skolą ir turėdama viltį – nuoširdžiai išsakytas mintis kažkas išgirs. Taip netradiciškai gimnazijoje vyko ugdymas karjerai.
Būsimieji leidybos, ekonometrijos, verslo ir vadybos, anglų filologijos, sociologijos, gestų kalbos specialistai ne tik atskleidė studijuojamo dalyko esmę, bet ir ragino siekti savo svajonės, eiti pašaukimo keliu, o pasirinkus nerti į gylį, kur atsiveria galimybių gausa. Didelio susidomėjimo sulaukė būsimųjų policininkų filmuota medžiaga apie fizinio pasirengimo pratybas, šaudymo pamokas. Savitos, kitokios buvo ir kūno kultūros pamokos, nes jas vedė būsimi policininkai ir jaunas sporto treneris – jie išbandė šiandieninių gimnazistų fizinę ištvermę. Savanorystė užsienio šalyse, Vaikų linijoje, pirmieji darbo žingsniai – temos, kurios mezgė dialogą su gimnazistais. Nuoširdžiai skambėjo prisipažinimas, jog išėjus iš namų ir gimnazijos suolo stinga globos, savarankiška būtis atsiveria kaip iššūkis - nėra lengva, todėl atsiranda būtinybė įsiklausyti į save, sukaupti stiprybę ir pačiam spręsti problemas.
NETAPK PILKOS MINIOS DALIMI
Patirtis – neįkainojamas išminties šaltinis, kai ieškome atsakymų į mums užduotus klausimus. Todėl gimnazijos mokinių taryba susikaupusi klausė, kaip buvusios prezidentės Marija su Jurgita nuoširdžiai ir labai atvirai dalijosi savo prezidentavimo subtilybėmis. Marija teigė, kad aistra darbui visada atneša sėkmę. Neišvengiamai jaunimas susiduria su kliūtimis, tačiau jos tėra galimybė mokytis, tobulėti, taisyti klaidas... Tik inovatyvaus mąstymo žmogus veda paskui save kitus. Ar nori būti lyderis – ne išdidus garbėtroška, o pagalbininkas ir pavyzdys kitam, priklausys nuo pasirinkimo. Prisitaikymas – tiesiausias kelias į netikrumą ir savęs praradimą. Todėl niekada neleisk pasirinkti už tave. Dažnas šiandieninis gimnazistas klausia, kaip pajusti gyvenimo prasmę ir žinoti, kad savo kely esi? Nenorėkite rasti lengvų atsakymų į sunkius klausimus – gyvenime tai beveik neįmanoma. Mokinys turi suprasti, kad ne veltui yra klasės seniūnas – tai ne tik pareigos, bet ir draugų pasitikėjimas tavimi, didžiulė atsakomybė. Svarbiausia nesustoti pusiaukelėje, nenuleisti rankų – tai jau reikštų būti pilkos minios dalimi. Jurgita priminė, kad kai labai nepasiseka ir atsiduri kryžkelėje, turi nepamiršti, kad mokykloje yra mokytojas, į kurį visada atsiremsi. Gimnazijos stiprybę parodo nuoširdus ir betarpiškas kartų bendravimas – jis būtinas, kad jaunas aktyvus žmogus nenusiviltų savo mokykla ir neieškotų prieglobsčio kitur.
POKALBIS PER ŠOKĮ, DAINĄ IR MUZIKĄ
Šlapia, darganota ir liūdna žiemos diena buvo pamiršta, nes visus pirmiausia sušildė ne arbata, bet puikus dabartinių ir buvusių sauliukų koncertas. Jis prasidėjo prasmingu šokių kolektyvo „Tandemus“ pasveikinimu. Renginio vedėjas Domantas žaismingai kalbino buvusias mokyklos prezidentes. Viena iš jų, Marija, gimnazistams linkėjo būti nepakantiems aplink vykstantiems neigiamiems dalykams, prisijungti prie „Baltųjų pirštinių“ organizacijos idėjų įgyvendinimo: aktyviai reikšti pilietinę poziciją jau gimnazijoje. O dabartinei gimnazijos prezidentei – drąsos įgyvendinant idėjas. Buvusi prezidentė Jurgita prisipažino, kad dar ir dabar sapnuoja nepabaigtus gimnazijoje darbus ir linki jaunimui nebijoti objektyvios kritikos, kuri tik padeda augti. Puikiai publiką apšildė muzikinė grupė – Jovita, Ieva, Gerda, Laura – visos buvusios saulietės. Jas pakeitė sparčiai kylančios ir visiems jau pažįstamos trečiokės Ugnė ir Armantė. Visi sužavėti buvo sugrįžusių sauliukių – Urtės, Patricijos ir Monikos šokio. Jas vėl keitė stiprių balsų savininkės – Jovita, Ieva ir Simona. Jos publikai skyrė ne vieną dainą. Šventės vedėjas Domantas trečioko Stepono (beje, kuris per renginius visada plušėdavo prie muzikos įrangos ir pulto) pasirodymą pavadino vakaro vinimi, o jam nugalėti jaudulį ir nesijausti debiuto metu vienišam padėjo gražuolių šokėjų – Urtės, Patricijos ir Monikos – trijulė. Koncerto pabaigoje pasakytą gimnazijos direktorės Nijolės Zabukienės prasmingą kalbą net kelis kartus pertraukė aplodismentai: ji pasidžiaugė, kad vėjas ir lietus išgąsdino ralio varžybų dalyvius, o buvusiems mokiniams nesutrukdė sugrįžti į mokyklą. Plojome buvusiems sauliečiams atsidėkodami už sumaniai pravestas įtaigias pamokas šiandieniniams gimnazistams, gebėjimą bendrauti per šokį, dainą ir muziką, nuoširdžias šypsenas ir už tai, kad nepamiršta kelio į gimnaziją.

KAI TROŠKIMAI IŠSIPILDO...
Laukiamiausia šventės dalis mokytojams – bendravimas su buvusiais mokiniais prie vaišių stalo. Bet ne vaišės buvo svarbiausios. Didžiausias džiaugsmas – pamatyti laimingą savo mokinį, išgirsti jo nelengvą, bet įdomią studijų kelionę, ir ironiškai, ir su humoru paskaičiuoti stipendijų euriukus, prisiglausti prie asmeninio gyvenimo atsivėrimų. Pamirštos vaišės ir klegesys tik įrodė, kad labiau išalkusios yra širdys. Tokią akimirką mokytojai suvokė, kad jauno žmogaus virsmas iš vikšro drugeliu, kaip sako psichologai, yra be galo gražus, bet ne toks jau neskausmingas. Visgi stipresnis buvo iš širdies kylantis pasididžiavimo jausmas: visų šitų sėkmingų žmonių kelias prasidėjo būtent „Saulės“ gimnazijoje. Tikime, kad daugelis dalyvių išsinešė nenušlifuotos, nesuvaidintos, natūralios šventės gražius įspūdžius.


„Saulės“ gimnazijos bendruomenė